Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga

Teisininkas

Mes Feisbuke

Pirmas profesinių sąjungų susitikimas
Pirmadienis, 23 Gruodis 2019 13:49

alt

2019-12-21 įvyko mano organizuotas pirmas profesinių sąjungų susitikimas. Šiame komentare noriu paaiškinti, kodėl šis susitikimas buvo būtinas ir koks buvo šio susitikimo turinys. Šis tekstas skirtas bendrai auditorijai bet ypatingai profesinių sąjungų nariams bei susitikime nedalyvavusiems PS atstovams. Siekiant skaidrumo, įkeliu ir visų diskusijų garso įrašą. Labai tikiuosi, jog šis susitikimas buvo pradžia sunkaus kelio, kurį reikės eiti progresyvioms profesinėms sąjungoms tam, jog 2030 metais Lietuvoje turėtume kokybišką, efektyvų ir tvirtą viešąjį sektorių, kuris būtų mūsų visuomenės stuburas.

Kodėl viešasis sektorius yra visuomenės stuburas?

Mokytojai, dėstytojai, mokslininkai, gydytojai, saugumą užtikrinantys pareigūnai, ministerijų tarnautojai (ir kiti) dirba kiaurus metus (kartais ir kiauras naktis), tam, kad užtikrintų mūsų visuomenės civilizuotą saviveiką. Mes paliekame vaikus darželiuose, jog vaikai įgytų socialinių bendravimo kompetencijų, įgytų pirmąsias žinias, pasirengtų pirmajai mokyklos klasei. Tuo metu tėvai gali dirbti privačiame ar viešajame sektoriuje. Jų namų saugumą didžiąja dalimi užtikrina irgi viešojo sektoriaus tarnautojai – policininkai, ugniagesiai.

Kai vaikai užauga, jie keliaują įgyti profesiją, studijuoja, kur juos išmoko amato (profesinėse mokyklose / pameistrystės programose), arba siekia išlavinti jų mastymą (universitetuose). Šiuos gebėjimus ir žinias, jie nešasi su savimi dažniau nei rečiau į privatų sektorių, kur sukuria taip visų giriamą ekonominį pyragą.

Priešingai nei teigia įvairūs apologetai, ekonominį pyragą kuria ne tik privatus sektorius. Privatus sektorius yra neabejotinai labai svarbi ekonominio šalies variklio dalis, tačiau be viešojo sektoriaus, šis motoras užgestų greičiau, nei apologetai tikisi.

Kaip manote, kaip ilgai pavyktų kokiam draudimo analitikui sėdėti darbe ir teisingai apskaičiuoti draudimo kainas, jeigu jis nebūtų gavęs viso išsilavinimo, kuris jam buvo suteiktas viešajame sektoriuje? Kaip jam reiktų grįžti saugiai mašina namo, jeigu eismo nekontroliuotų savivaldybės pastatyti šviesoforai ar nutiestos gatvės? Ar apskritai jis turėtų mašiną, jeigu žinotų, jog įvykus avarijai, niekas neatvyktų išaiškinti kas kaltas, nes nebūtų nei policijos, nei teismų sistemos, nei galų gale, pačių taisyklių? Juk Seimo, ministerijų ir t.t. irgi nebūtų…

Ar galima rasti viešajame sektoriuje neefektyvumo? Tikrai taip, nupirkti ir dūlantys medicininiai aparatai, milijonai ar milijardai išleidžiami per plonų kelių tiesimui. Užtenka tik aplankyti Valstybės kontrolės tinklapį ir paskaityti VK auditus. Nenoriu ginti, bet noriu pabrėžti, jog Lietuva nėra išimtis su tokiais neefektyvumais. Vokietijos Nacionalinis auditas irgi aptinka ne ką mažiau ir ne ką keistesnių išlaidavimų.

Kokios yra to nepagrįsto išlaidavimo priežastys Lietuvoje? Ko gero dauguma atvejų galima būtų priskirti arba pertekliniai, nekokybiškai teisėkūrai, korupcijai, arba nekompetencijai bei persidirbimui. Bet kaip galima tikėtis kokybės, nepaperkamumo, kai viešajame sektoriuje už tas pačias kompetencijas yra mokama kur kas mažiau, nei privačiame sektoriuje? Neketinu sakyti, jog tik pakėlus atlyginimus, Lietuvoje nebeliks problemų, tačiau nesprendžiant atlyginimų bei tinklo klausimų, nesu įsitikinęs, ar už 50 metų dar turėsime Lietuvą. Už 10-15 metų vargu bau ar beturėsime aukštąjį mokslą, jo nebuvimas griaus pamatus viso švietimo grandyje, o kur nuveda tamsi visuomenė, aiškinti tikiuosi nereikia.

Be viešojo kokybiško ir efektyvaus viešojo sektoriaus, negalėsime suteikti vaikams vienodių galimybių, tad bet kokia kova su skurdo ir socialine atskirtimi kovos tik su pasekmėmis. Siekiant kurti tą pažadėtą “gerovės valstybę”, yra būtinas tvirtas pagrindas - viešasis sektorius.

Profesinių sąjungų neveiklumas dėl interesų konflikto ir rolė visuomenėje

Per paskutinius kelerius metus teko labai daug bendradarbiauti su profesinėmis sąjungomis: patarinėti įvairiais klausimais, kurių sprendimui profesinės sąjungos neturėjo kompetencijų, skaityti pranešimus, siekiant parodyti profesinių sąjungų pirmininkams, valdyboms ir nariams, kur link juda pasaulis, rašyti įvairius komentarus ir raginimus. Bendradarbiavau su LPSK, Solidarumu, medikais ir švietimiečiais. Tačiau apibendrinus vaizdas yra gana niurus.

Per dažnai pasitaiko, jog profesinių sąjungų pirmininkai ir valdybos yra suinteresuotos savo asmeniniu, o ne savo narių, ar juolab, visos visuomenės gėriu. Daug ką galima priskirti užsilikusiai sovietinei kultūrai, tačiau tai, jog esame kone 30 metų laisvi, nereiškia, jog profesinių sąjungų institutas atsinaujino taip, kaip tai to buvo galima tikėtis. Labai gera to iliustracija buvo A.Černiausko vykdoma politika LPSK valdyboje, kai I.Ruginienė buvo įpareigota pasirašyti po bazinio dydžio (kuris lemia viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus) didinimu, mažesniu už laukiamą kainų augimą. A.Černiauskas iki šiol neišpildė savo pažado, pateikti man detalius savo skaičiavimus.

Per dažnai girdžiu ir istorijas, kaip profesinės sąjungos yra paperkamos ministerijų kuruojamais „projektais“ už tai, kad sutiktų su ministerijų ar vyriausybės pozicijomis. Pabandykite rasti profesinių sąjungų finansines ataskaitas, iš kurių matytumėte iš kur ir kiek gauta pajamų bei kaip būtent jos panaudotos? Šiame visuotinį gėrį griaunančiame žaidimime veikai du dalyviai, parsiduodantys PS valdybų nariai / pirmininkai ir ministeirjų ministrai bei viceministrai.

Profesinės sąjungos – svarbus demokratinis institutas, kuris ne tik turi atstovauti darbuotojų teises bei interesus, bet kaip parodo ir kitų šalių patirtis, gali ir aktyviai dalyvauti viešosios politikos formavime. Pažiūrėkime į Lietuvą 2019 metais. Sveikatos apsaugos reforma sustabdyta, švietimo tinklo reforma nevyksta, aukštųjų mokyklų jungimasis primena cirką, o ugdymo turinys primena korupcinį liūną. 2021 metais Lietuvoje galime turėti dar labiau fragmentuota Seimą, tad klausimas, ar pavyks politinėms partijoms rasti bendrą sutarimą, kaip ir kuriomis kryptimis veikti? Ir ar 2024 išrinktas naujasis Seimas, nekeis ankstensio Seimo krypties? Manau atsakymas akivaizdus. Profesinės sąjungos, turi imtis atsakomybės ir proaktyviai prisidėti prie politikos formavimo bei (jeigu reikia) streikais užtikrinti, politikos krypties (inicijuotų ir pradėtų reformų) tęstinumą.

Profesinės sąjungos, tai turi daryti ne tik dėl bendrojo gėrio (visuomenės labo), bet galų gale ir dėl savo paties išlikimo, net jeigu tai reiškia, jog dalis profesinių sąjungų turės jungtis ir vienytis. Tai bus skausmingas procesas. Pokyčiai visada yra nemalonūs, bet gyvenant 21 amžiuje reikia suprasti, jog pokyčiai, o ne stabilumas, tampa norma. Jeigu profesinės sąjungos nori likti svarbios ir gebėti vykdyti joms visuomenės pavestas socialines funkcijas, jos turi reformuotis bei konsoliduotis.

Tačiau vien vidinės reformacijos nepakanka. Aibe metų valdantys politikai sugebėdavo sužaisti žaidimą „skaidyk ir valdyk“, kai tarpusavyje suskaldžiusios profesinės sąjungos tapdavo bejėgės kovoje už savo atstovaujamų darbuotojų teises bei interesus. Tam kad mažinti šį susiskaldymą ir galimybę būti apžaistiems politikų, profesinės sąjungos turi identifikuoti bendrus tikslus, siekius ir kartu bei vieningai jų siekti. Būtent tokių pozicijų paieškai ir buvo skirtas pirmasis susitikimas.

Susitikime aptarti klausimai

Susitikimo dienotvarkę pasiūliau aš, surašydamas tas temas ir tuos klausimus, ties kuriais matau esant tam tikrų bendrų pozicijų tarp profesinių sąjungų. Pagrindinės temos buvo keturios:

  1. Viešojo sektoriaus atlyginimų sistema
  2. Viešojo sektoriaus tinklas
  3. Darbo normos
  4. Profesinių sąjungų organizavimasis

1. Viešojo sektoriaus atlyginimų sistema

Po to, kai mokytojai 2018 metų žiemą užėmė ŠMM, Vyriausybė skubiai suorganizavo komisiją, viešojo sektoriaus atlyginimų strategijai parengti. Šou pavyko: finansų ministerija atėjusi į susitikimą pasakė, kiek milijonų PS gali išsidalinti, PS atstovai pradėjo rungtis, kam atiteks daugiau, o Vyriausybė trynė rankas nutildžiusi profesines sąjungas, nutraukusi protestus. Kaip ir buvo galima tikėtis, nei strategijos, nei atlyginimų sistemos komisija nesukūrė. Ką jau bekalbėti apie tai, jog būtų padėti pamatai viešojo sektoriaus tinklo reformai.

Tačiau be vieningos atlyginimų sistemos, išlaikoma politika, kai kasmet profesinės sąjungos turi stoti į kovą, jog gautų kuo daugiau pinigų savo sričiai ir tada toje srityje būtų didinami atlyginimų koeficientai.

Primenu, jog daugumos viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai skaičiuojami pagal formulę:

Altyginimas = pareiginis koeficientas × bazinis dydis

Po krizės sumažintas bazinis dydis, taip ir nepasiekė iki šiol prieškirizinio lygio, tačiau, kaip teisingai pažymi Vyriausybės atstovai, viešojo sektoriaus atlyginimai visgi augo. Jie augo dėl to, jog kasmet yra rungiamasi TARP profesinių sąjungų, kam padidinti koeficientus labiau, o ne dėl bazinio dydžio, kuris lemtų, kad visiems daugėja procentualiai vienodai. Geras dešimtmetis tokios skaldyk ir valdyk politikos lėmė, kad šiuo metu sąžiningumo ir teisingumo, viešojo sektoriaus atlyginimuose nėra. Ar tikrai slaugytojai turi uždirbti, kaip dabar sutarta, 1.5 VDU, o mokytojai tik 1.3 VDU? Galbūt taip, galbūt ne.

Taigi vienas iš svarbiausių strateginių klausimų profesinėms sąjungoms turi būti siekis, jog dar 2020 metais būtų inicijuotas viešojo sektoriaus atlyginimų sistemos sukūrimas.

Aptarti šie klausimai:

  • Vyriausybė turi užsakyti studiją, kuria remiantis būtų suformuota atlyginimų sistema
  • Atlyginimų sistema formuojama remiantis profesijų klasifikacija (konkrečios profesijos, 6 skaičių lygmeniu)
  • Šiuo metu tokia statistika nerenkama, įpareigojimas VŠ pradėti rinkti atitinkamą statistiką ir ją viešai skelbti
  • Visi viešojo sektoriaus darbuotojai vienoje sistemoje (įskaitant valstybes įmones), vieninga sistema = 1 įstatymas
  • Perinamasis laikotarpis koeficientų pasiekimui 2-4 metai
  • Po pereinamojo periodo - BD indeksavimas su VDU/produktyvumas + infliacija
  • Koeficientų nustatymas turi atsižvelgti į darbo normas
  • Etatas = darbo norma, todėl darbo normos viršijimas –> didina atlyginimą (progresyviai)
  • Atlyginimų sistemos koeficientų peržiūra (atliekama trečiosios šalies) kas 5/8/10 metų
  • Atsisakymas atlyginimo lyginimo su VDU, siekimas konkrečių verčių
  • Priedai ir priemokos max 10% bazinio atlyginimo
  • Santykis tarp didžiausio ir mažiausio atlyginimo: 5:1
  • Regioniniai priedai, kuriuos gali mokestį savivaldybės, jeigu nepavyksta pritraukti darbuotojų (Vilniaus šeimos gydytojų pvz)
  • Atlyginimų prognozės 10 metų į priekį, siekiant matyti visos reformos (įskaitant tinklo) poveikį konkrečioms profesijoms”

Šiais klausimais būta ir vieningumo ir aiškaus nuomonių išsiskyrimo. Dalis tezių / idėjų buvo pripažintos kaip politiškai neįgyvendinamos, nors ir siektinos.

2. Viešojo sektoriaus tinklas

Lietuvoje sparčiai sumažėjo gyventojų skaičius, be to (ir dėl to), esame viena sparčiausiai senstančių visuomenių Europoje. Demografiniai pokyčiai sąlygoja, jog siekiant užtikrinti kokybiškas viešojo sektoriaus paslaugas, atitinkamai turi progresuoti ir adaptuotis ir viešojo sektoriaus tinklas. Politiškai tai labai nepatogi tema, kad ir kas būtų valdžioje, niekas nenori uždaryti kažkurios ligoninės, mokyklos ar bibliotekos, bijant prarasti dalį balsų per sekančius rinkimus. Deja, bet reikia pripažinti, jog su vienu mažiausiu biudžetu visoje Europos Sąjungoje, tokio tinklo ir kokybiškų paslaugų valstybė suteikti nebegali. Būtina imtis reformuoti tinklą, o atsilaisvinusias lėšas investuoti į kompetencijų gerinimą ir kvalifikuotų darbuotojų pritraukimą.

Todėl antroje dalyje buvo diskutuojama apie tai, kokie reikalavimai turėtų būti parengti Vyriausybei, į ką atsižvelgiama, rengiant tinklo pertvarkos planą. Aptarti šie klausimai, nors manau, sekančiame susitikime šie klausimai turės būti dar labiau detalizuojami.

Aptarti šie klausimai:

  • Vyriausybės įpareigojimas parengti tinklų reorganizavimo planą, remiantis vartotojų ateities paklausa (demografinė prognoze), remiantis nustatytomis darbo normomis, remiantis VŠ dirbančiųjų demografinėmis tendencijomis
  • Steigėjo - finansuotojo ir kartu tinklo valdymo konflikto klausimas: kas ir kaip turi valdyti ir būti atsakingas už tinklo efektyvumą?
  • Konstitucijos keitimas, siekiant universitetų pertvarkos
  • Strategija turi būti parengta 10 metų periodui, numatant persikvalifikavimo, persikraustymo, išėjimo į ankstyvą pensiją ir kitus klausimus

3. Darbo normos

Reikalaujant atlyginimų sistemos ir kartu atlyginimų didėjimo, būtina formalizuoti, už ką yra mokami pinigai. Dabar ne retai susiduriama su situacija, kai viešojo sektoriaus atlyginimai yra didinami dirbančiųjų skaičiaus mažinimu ir darbo krūvio per tą pati laikotarpį didinimu. Tai veda link to, jog didelė dalis medikų bei mokytojų jaučia perdegimo sindromo simptomus. Atitinkamai prastėja suteikiamų paslaugų kokybė.

Aptarti šie klausimai:

  • Darbo normų nustatymas iki 2020-07-01, profsąjungų viduje ir bendrose derybose su Vyriausybe
  • Darbo normos profesijų lygmeniu
  • Darbo norma = etatas

Akivaizdu, jog prieš kuriant atlyginimų sistemą, bei pradedant Vyriausybei skaičiuoti tinklo, darbuotojų poreikį sekantiems 10-15 metų, būtina sutarti, kiek ir ko vienas darbuotojas daro. Ši užduotis, didžiąja dalimi, krenta ant profesinių sąjungų pečių. Būtina išanalizuoti kitų šalių praktikas ir parengti adekvačias darbo normas, kurios atitiktų šių laikų realijas (pvz.: 1950 metais, vienas mokytojas galbūt „susitvarkydavo“ su 30 mokinių, dabar galbūt siekiant kokybiško mokslo, mokinių ir mokytojų santykis neturėtų viršyti 20?)

4. Profesinių sąjungų organizavimasis

Ketvirtoje dalyje aptarti klausimai susiję su profesinių sąjungų veikimo principais, skaidrumu bei finansavimu. Manau šioje dalyje irgi pritrūko diskusijai laiko. Tačiau tapo akivaizdu, jog jeigu politikai deklaruoja norą skatinti socialinė dialogą, turi atsirasti finansiniai mechanizmai, kurie užtikrintų, jog socialinio dialogo partneriai būtų gebantys kokybiškai atlikti šias pareigas.

Šiuo metu galiojantis profesinių sąjungų finansavimo modelis neužtikrina adekvataus finansavimo. Todėl būtina diskutuoti apie tokius finansavimo modelius, kurie ne tik užtikrintų adekvatų finansavimą bet ir skatintų kokybinę konkurenciją / jungimąsį tarp profesinių sąjungų.

Koja kojon su didesniu finansavimu eina ir demokratinis klausimas – kaip yra priimami sprendimai, pvz., trišalėje taryboje? Kaip yra paskirstomi balsų svoriai profesinėms sąjungoms, siekiant užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiami demokratiniai principai?

Taip pat aptarta, jog profesinės sąjungos turi stiprinti savo narių ir visuomenės pasitikėjimą ir didinti skaidrumą, ne tik viešai deklaruodamos valdybos narių ir pirmininkų viešuosius interesus, bet ir teikdamos išsamias ir audituotas finansines ataskaitas. Pastarieji punktai labiau skirti savireguliacijai, tačiau yra kardinalūs dabartinei sistemai ir tikėtina sulauks milžiniško „bebrų“ pasipriešinimo.

Aptarti šie klausimai:

  • Valstybė turi finansuoti PS, kai profesinės sąjungos derasi dėl BD, t.y. atstovaują viešąjį interesą, o ne savo narių interesą arba
  • PS kofinansavimas santykiu 1:1(?): kiek surenkama iš PS narių, antra tiek gaunama valstybės finansavimo, su sąlyga, jog narių įmokos nemažėja
  • Profesinių sąjungų balso svoris turi priklausyti nuo atstovaujamų narių (mokančių įmokas) skaičiaus
  • PS valdybų narių interesų deklaravimas
  • PS metinės audituotos finansinės ataskaitos
  • PS atsisakymas dalyvauti ministerijų “projektuose”
  • Skėtinė VŠ profsąjunga, jos struktūra, finansavimas, atstovavimas strateginiais klausimais

Pats susitikimas, atmosfera, dalyviai

Nors kviečiau dalintis kvietimų į susitikimą bei išsiunčiau aibę pakvietimų, turiu pripažinti, jog dalis profesinių sąjungų atstovų arba “nusimuilino” nuo dalyvavimo, arba net nereagavo į kvietimus. Į susitikimą užsiregistravo šie nariai:

OrganizacijaAtstovas
Lietuvos medikų sąjūdis Živilė Gudleviciene
Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) Karolis Kilčauskas
Lietuvos aktorių gildija Denisas Kolomyckis
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija Inga Ruginienė
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
Vytauto Didžiojo Universiteto profesinė sąjunga Laurynas Šedvydis
ŠMPS "Solidarumas" Aldona Kindurienė
Nacionalinis pareigūnų profesinių sąjungų susuivienijimas Vladimir Banel
Ugniagesių gelbėtojų profesinė sąjunga Saulius Džiautas
LŠDPS Andrius Navickas
Paskutinis prioritetas Rūta Žiliūkaitė
Santaros slaugos darbuotojų profesinė sąjunga (SSD) Mingaudas Busevičius
Lietuvos profesinė sąjunga "Solidarumas" Rimtautas Ramanauskas
Lietuvos profesinė sąjunga "Solidarumas" Virginija Labunskaitė
Santaros gydytojų profesinė sąjunga, Lietuvos Medikų Sąjūdis Jurgita Sejonienė
Transporto darbuotojų federacija Algirdas Markevičius
Lietuvos sveikatos apsaugos profesinių sąjungų federacija (LSAPSF) Vytautas Jonynas
Respublikinė jungtinė profesinė sąjunga (RJPS) Arvydas Dambrauskas
Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas Asta Lapinskienė

Tačiau nei Vladimir Banel, nei Saulius Džiūtautas susitikime nedalyvavo. Labai liūdna dėl to, kad valstybės tarnautojus atstovaujančios profesinės sąjungos (LVTPS) pirmininkė Irena Petraitienė, kuri pati dėl kelionės dalyvauti negalėjo, į mano raginimą atsiųsti pavaduotoją net nereagavo. Tai kad nesulaukiau jokios reakcijos iš Lietuvos psichologų sajungos (LPS) - nenustebino, tačiau nustebino tai, jog nebuvo visiškai jokios reakcijos iš Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko Egidijaus Milešino, nors atrodo ypatingai dabar švietimo sektoriaus opos yra aktualios kaip niekad. Akivaizdu, jog daug viešojo sektoriaus profesinių sąjungų atstovų nematė ar neturėjo galimybės / laiko prisijungti. Iš dalies suprantu, tai prieššventinis laikotarpis, iš kitos pusės, dabar kritinis laikotarpis ir laiko delsti, deja nėra. PS vadovai turi suprasti, jog nesiekiant kokybinių strateginių pokyčių viešajame sektoriuje, jie aukoja šalies gerovę, dėl asmeninių interesų.

Kaip ir buvo galima tikėtis, po pirmos pertraukos susitikimo dalyvių skaičius sumažėjo nuo gero tuzino iki 8, o po dar gerų dviejų valandų, diskusiją restorane sutiko pratęsti tik 4 asmenys: Andrius Navickas, Jurgita Sejonienė, Ričardas Garuolis, ir aš. Kad nekiltų klausimų - už maistą kiekvienas susimokėjome patys, Andrius visus pavaišino arbata.

Diskusijos restorane neplanavau, tačiau turėjome iki 15 valandos palikti LPSK pastatą. Esu dėkingas už tai, jog LPSK pasiūlė šį susitikimą rengti jų pastate. Nuoširdus ačiū!

Labai džiaugčiausi, jeigu ateityje pavyktų rasti galimybę tokius susitikimus rengti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kur garso techniką užtikrintų kokybišką video / garso įrašą. Kartu tai galėtų būti faktinis Socmino deklaracijų, skatinti soc. partnerius, vykdymas.

Šį karta dėl technikos trukdžių galėjau padaryti tik garso įrašą. Kai turėsiu laiko, sudėliosiu aprašyme laiko žymas, jog besiklausantys galėtų rasti įrašę aptartus klausimus.

Kas toliau?

Tikiuosi per sekančią savaitę man pavyks aptartus klausimus detaliau aprašyti remiantis diskusijoje išsakytais argumentais bei įžvalgomis. Visas dokumentas turėtų įgauti diskusinio dokumento (žaliosios knygos – angl. : green book) charakterį. Šis dokumentas turėtų turėtų tapti viešas sausio pradžioje, tam, kad dalyvavusios bei nedalyvavusios profesinės sąjungos galėtų apsispręsti, ar mato pakankamai pagrindo susitikti dar kartą ir derėtis dėl green book’e esančių tezių, minčių ir reikalavimų.

Garso įrašas, turėtų sudaryti galimybę perklausyti išsakytas mintis pirmame susitikime nedalyvavusioms profesinėms sąjungoms. Gali būti, jog pirmas dvi sausio savaites prireiks padaryti susitikimus su didžiųjų profesinių sąjungų valdybomis, tam, kad galbūt dar detaliau paaiškinti, ar padiskutuoti dokumente išdėstytas mintis. Galimai PS atstovai matys poreikį ir dar vienam diskusiniam susitikimui sausio pradžioje.

Sausio 2-3 savaitę profesinių sąjungų atstovai turės užpildyti apklausą, kurios dėka turėtų paaiškėti kurios profesinės sąjungos ir dėl kurių punktų sutaria, kuriems klausimams reikia papildomų diskusijų, o kuriais klausimais nesutarimo rasti nepavyks.

Sausio 2-4 savaitę turėtų įvykti derybinis profesinių sąjungų susitikimas, kuriame susitiktų tų profesinių sąjungų atstovai, kurie mato realią sutarimo galimybę. Šio susitikimo tikslas būtų galutinai suderinti / suderėti vieningas pozicijas. Siekti vieningumo, tačiau ne mažiausio bendrojo vardiklio.

Idealiu atveju, šiuo susitikimu, mano angažuotumas ir turėtų baigtis. Nes po jo turėtų sekti profesinių sąjungų veiksmai, nesvarbu ar tai būtų Nacionalinės viešojo sektoriaus profesinės sąjungos, kaip skėtinės organizacijos kūrimas, ar tik glaudesnis veiksmų ir pozicijų derinimas ir derybų su Vyriausybę inicijavimas.

Justas Mundeikis, ekonomistas, doktorantas, bloger'is

Straipsnis iš lithuanian-economy.net: http://lithuanian-economy.net/2019/12/23/pirmas-ps-susitikimas

      

 

 

 

Artimiausi renginiai

Kovas 2020
P A T K P Š S
24 25 26 27 28 29 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31 1 2 3 4 5
Nėra renginių

Aktualijos

Naujausi LŠDPS darbotvarkės pakeitimai bei advokato išaiškinimas dėl darbo kovo 16 – 27 dienomis
2020.03.16
article thumbnail

Koronaviruso epidemija keičia visų mūsų darbo planus. Atšaukti du svarbūs Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos renginiai: ketvirtadienio (03 – 19) derybos dė [ ... ]


Knygą būtinai pristatysiu, tik ne kovo mėnesį...
2020.03.15
article thumbnail

  „Jeigu prieš metus man kas nors būtų pasakęs, kaip pasisuks ir susiklostys gyvenimas nuo 2018 m. rudens, būčiau turbūt pasišaipiusi dėl pernelyg lakios vaizduotės. Bet  [ ... ]


LŠDPS visuotinė mokytojų apklausa
2020.03.02
article thumbnail

Pirmajame ŠMSM vykusiame susitikime su visomis profesinėmis sąjungomis dėl bendros švietimo kolektyvinės sutarties rengimo buvo aršiai pasipriešinta LŠDPS pirm [ ... ]


Mokytojų profesinei sąjungai grasinama teismu
2020.02.27
article thumbnail

                  Irmanto Gelūno/15 min. nuotr./Aidas Aldakauskas                                                                                   [ ... ]


Daugiau straipsnių...